Apie save:
Gimiau 1985 m. Kaune. Baigiau ekonomiką, dirbu pagal specialybę. Rytais, pakeliui į darbą, kartais ima ir nutinka gyvenimas, tad belieka imti ir jį užrašyti.

Iš rankraščio:

///gal///
gal neišeisiu iš proto šia nakti,
gal neišeisiu.
- – -
gal neišeisi,
išneš gal.

///nes žinai, jog netyčia nebūna///

nes žinai, jog “netyčia” nebūna
ir kiekvieną judesį galima teisti,
net ir tą nevalingą, atrodytų,
ritualo metu
paliekantį pėdsaką kraujo,
randą, kuriuo pasigirti
sunku bus, todėl privalėsi
sugalvot kokią puikią istoriją
apie meilę ir garbę,
kautynes su peiliais,
nugalėtojo dvasią ir angelo šypsnį,
dėkingumą, kurį pajutai, kad prileido
prie šio dieviškai apsnigto ryto.

sunku bus, todėl privalėsi,
nes kaipgi kitaip,
nes negi sakysi tiesą,
kad netyčia visai
skusdamasis įsipjovei.

///atpažįstamas braižas///

atpažįstamas braižas, tačiau
nepažįstamos vietos,
tai ne aš jas rašiau,
klimpsta kojos ir nyksta planetos,

trūksta oro tarytum tylos
žiburėliams išklydus
iš kelionės šventos
nuo kurios mūsų niekas negydys,

nuo kurios mes netapsim geri -
tik labiau susikaupę,
tik žinosim – esi,
kad ir kas

mūsų laukia.

///pgl. žaidimą karšta – šalta///

karščiuoju, vis dar karščiuoju,
vos ne visą gyvenimą savo,
o kaip niekas neranda,
taip niekas.

pro šalį visi apgraibom vis
pro šalį.

nors imk ir sušuk, grybštelk
už skverno, kvėptelk į ausį, bet
taisyklės neleidžia -

patys turi surasti,
kitaip nieko nebus,

kitaip tiesiog imsim
ir apsikeisime
vietom.

///karalienė karaliaus mūza///

karalienė karaliaus mūza
kitoje kaštonyno pusėj.
o šioje?
o šioje – meilužė,
nors iš ties – tik meilužės draugė
karalienė karaliaus laukia.

nuo tada viskas vyksta kitoj dezinfekcinėj juostoj,
tik nereikia verkšlenti, kad niekas tavęs neįspėjo,

su kiekvienu žingsniu, su kiekvienu atodūsiu vėjo
malonumų princesė pasirenka vieną iš mūsų,

tai jokia paslaptis – tai seniai įkalbėta į knygą –
visos angelo plunksnos, aprūkusio stiklo kabinos,

kur silpnus ir paliegusius oro srovėm nukankino,
ten ir mano vieta, ten ir aš su tavim susitiksiu,

ir tada nebeliks priežasties nepratęsti gyvybės,
imti sapno fragmentą ir keist jo genetinį kodą,

kol nelieka minčių – tik kvaili ir pamišę, vienodi
malonumų princesės įsakymai, įsakai, kirčiai,

abejonių dalmuo ir tą dalmenį nešantis vėjas,
na, tai kas mes tokie,
na, tai kas kad iš kraujo ir kūno,
kad iš kaulų – druska, o iš druskos – aukščiausi kalnai,

malonumų princesės gyvenimas – vien malonumas,
padalintas visiems, pagal tai, kiek tu jo neprašei.

- – -

tai todėl viskas vyksta kitoj dezinfekcinėj juostoj,
tik nereikia verkšlenti, kad niekas tavęs neįspėjo
su kiekvienu žingsniu, su kiekvienu atodūsiu vėjo.

Didžiausia pasaulyje vaikų knygų mugė Bolonijoje kviečia iliustratorius, meno mokyklas bei leidėjus dalyvauti „Iliustratorių parodoje“ 2011 metais. Tai prestižinis konkursas, atspindintis naujausias pasaulyje iliustracijos vaikams tendencijas.

Nuo 1967 organizuojama paroda suteikia galimybę viso pasaulio iliustratoriams pristatyti savo kūrybą svarbiausiems vaikų literatūros leidybos industrijos atstovams, kasmet susirenkantiems Bolonijos knygų mugėje.

Į Iliustratorių parodą patenka ne tik žinomi kūrėjai, bet ir kylantys talentai, juos atrenka tarptautinė komisija, kurią sudaro leidėjai, menininkai, meno mokyklų pedagogai bei kiti profesionalai. Iliustratoriai parodai turi pristatyti penkias iliustracijas, publikuotas arba nepublikuotas per pastaruosius du metus. Paraiška bei darbai laukiami iki 2010 m. spalio 1 d. Sąlygas bei paraiškos formą galima rasti tinklavietėje www.bookfair.bolognafiere.it/en/mostraillustratori/partecipare.

Parodoje dalyvaujančių iliustratorių darbai publikuojami kasmetiniame parodos kataloge (The Annual) bei įtraukiami į keliaujančias parodas.

Aplikuoti gali ir meno mokyklos, kurios turi galimybę pristatyti įdomiausius studentų darbus. Taip pat kviečiami ir leidėjai, galintys pateikti iliustratorių, su kuriais bendradarbiauja, darbus.

Iliustratorių parodoje jau daugelį metų dalyvauja žinomiausi lietuvių iliustratoriai, naulat į ją patenka Kęstutis Kasparavičius, ne kartą eksponuoti ir Stasio Eidrigevičiaus, Rimvydo Kepežinsko, Agnės Každailytės bei kitų kūrėjų darbai.

2011 metais Bolonijos vaikų knygų mugėje Lietuva dalyvaus svečio teisėmis ir turės išskirtinę progą surengti talentingiausių ir perspektyviausių šalies iliustratorių parodas.

Oficiali Bolonijos vaikų knygų mugės interneto svetainė: www.bookfair.bolognafiere.it.

Tarptautinių kultūros programų centro informacija.

Daugiau informacijos teiraukitės:

Rūta Nanartavičiūtė

rutai@koperator.lt

Tel. +370 5 2405624

www.koperator.lt

[iš rašomo romano]

***

Aš esu Marija. Tavo kirpėja yra Marija. Tavo motina. Netgi tavo tėvas yra Marija. Visi mes turim ką nors bendro su moterim, gimdančia nukryžiuotuosius, todėl Gabrielis yra mūsų draugas. Jo stiprybė slypi lengvume, pastangų nereikalaujančioje dienų virtinėje, kurių saldus klampumas išgydo žaizdas.

Jis apglėbė mane parkų pavėsiais, užniūniavo mėtomis, stalo futbolu, vakarėliais, kupranugario vilnos paltais. Jaučiausi it rausva krevetė, išnerta iš kiauto ir pasmeigta ant spalvoto pagaliuko. Paskutinėmis akimirkomis prieš prarasdami save, bandome riestis į kamuoliukus, bandydami ir vėl tapti embrionais, nes tai iliuzija suteikianti jėgų pradėti iš naujo. Ironiška, jog kiekviename kokteilių vakarėlyje užkandžiams pateikiama agonija. Kiekvienąkart, kai priėmimuose pro šalį praeidavo padavėjas su padėklu krevečių pajusdavau amžinybę smingant gilyn į gerklę. Gabrielis šypsojasi – tada jam dar atrodė, jog kiekviena agonija turi būti įvilkta į platinos spindesį ir išstatyta kino šviesų teismui.

Jo karalystė buvo tokia pat purvina karo zona kaip ir Ugnės valdos, bet jis nepasiduodavo kamerų, asistentų, šviesų džiunglėms ir iš chaoso gimdavo grožis, tik visai kitoks nei tas, kurį kurdavo Ugnė. Jos muzika kėlė skausmą ir vertė grįžti į savo paties tamsą. Gabrielio grožis buvo švelnūs, tobulai nulakuoti vaizdo šedevrai, kurie priversdavo patikėti, kad pasaulyje egzistuoja harmonija ir ją galima įsigyti kartu su nauju Toyota modeliu. Mane žavėjo jo darbo tuštybė ir svarba, jis buvo melagingas pranašas, kuriantis iliuziją, jog šitame pasaulyje egzistuoja laimė. Žmonės juo tikėjo, o Ugnės nesuprato.

Tylėdama žiūrėjau į juos abu, lyg tai būtų dar viena kova tarp švieso ir tamsos, dar vienas Dzeuso ir Prometėjo susidūrimas. Niekaip nebūčiau galėjusi pasakyti, kuris iš jų buvo erelis, ėdantis Prometėjo kepenis. Kartais likusi viena namie, šveisdama grindis, susimąstydavau, o kas jeigu man lemta būti Prometėju. Atsisakau, purtau galvą ir drebėdama velkuos trumpą juodą suknelę. Aš tik mūza, plaunu grindis, prižiūriu buitį, nuolankiai seku iš paskos, meluoju, vynioju suši ir šaltakraujiškai išduodu.

Kai pirmąkart susitikome bare Šoreditčo nakties purve, stovėjau ir žiūrėjau į veidrodinę sieną, buvau Alisa Siaubo Šaly, benamis gyvulys raudona suknele pabėgęs iš šiuolaikinės pasakos apie pabudimą ant oro uosto grindų, laukiant kol anoniminis dievas iš juodojo bokšto leis kilti ir leistis tavo pristabdytam gyvenimui. Mano pasaulio katedra yra Trečiasis Terminalas su tūkstančiu registracijos altorių, vartai ištrinantys atstumą tarp Ramblos ir Mayfair, tarp Prometėjo ir erelio, priartinantys miglą, chaosą ir šešėlį po raudona uola.

Tą rytą nusileidau Gatwick‘e, buvo praėję du metai nuo tada, kai paskutinįkart mačiau Ugnę. Išlipus iš lėktuvo pasitiko rūkas ir drungnas pavasario lietus. Užsimečiau raudoną paltą ir laukdama Mirandos nusipirkau laikraštį, kurio pirmą puslapį dalinosi įkaitų drama Ispanijoje ir nauja Kate Moss šukuosena. Žiūrėjau į jos liesą veidą, jausdama keistą giminystę siauriems Kate pečiams, jausdama giminystę žmonėms, kurie pardavė sielą iliuzijai.

Ugnė manydavo, jog orouostų atsiradimas buvo viena didžiausių žmonijos netekčių. Ją erzino mintis, jog tai, kas kažkada priklausė tik sapnui, galimybė pakilti į orą, staiga tapo biurokratizuota institucija, kuri įgyvendino svajonę atimdama iš jos bet kokią gyvybę. Primerkusi akis žiūrėdavo į nesibaigiančius koridorius: „tai tas pats, kas nužudyti negyvą žmogų“. Nusiimk batus, sukišk savo švarką į mažą dėžutę, atskleisk gyvenimą visagaliui rentgenui, gerk prastą kavą ir visada bijok tų, kurie auginasi barzdą. Apsauginiai, kurie nieko nesaugo. Pilki kilimai, dengiantys ilgus koridorius į nieką. Šimtai vartų, kurie žada dangų, bet niekada neištęsi lūkesčių, ir kiekvienas atvykimas į naują vietą yra geliantis suvokimas, jog viso pasaulio orouostai yra vienodi, jog visur turėsi klauptis prie registracijos altorių ir nuolankiai laukti, kol nematomos rankos gražins lagaminus. Tylėdama žiūrėdavau, kaip krikščionys, bedieviai, sikhai ir žydai – visi klaupiasi tam pačiam dievui, ir nors jis neturi vardo, bet bent jau žinome, jog jis tikras, apčiuopiamas lyg Žilvinas, iškylantis ant naftos ir kraujo bangos.

Žiūrėdama praeiviams į veidą, galvojau, kaip stipriai jie visi nori žaisti maištą, kaip labai trokšta susprogdinti šitą nesibaigiantį saulės ratą, bet… žaisti maištą tyliai, atsargiai, neišklystant iš kelio, bijant prarasti, tai ką turi.
Jie nieko neturi.
Išskyrus laiką ir viltį, o laikas po truputį naikina viltį.
Trūksta dar kažko, kažko trečio, bet mes nei viena jo nepažįstam.

„Kada įvyksta virsmas ir pradedame egzistuoti?“ – klausia Nadia ir jos vaikiškas lūpas perkreipia įtampa. Ji sėdi šalia manęs ant oro uosto suoliuko vilkėdama sidabrinių šermuonėlių apykaklę, susisukusi plaukus į kasą ir apsivyniojusi aplink galvą – primena lėlę caraitę, su kuria kažkada žaidžiau imperiją. Ji nusimeta šermuonėlius, jie lėtai pakyla į orą ir nusklendžia link automatinių stiklo durų. Abidvi stebime, kaip švelniai banguoja jų uodegos po truputį šlampančios lietuje.

Nadia pakeičia vardą, ji virsta Meri, jos plaukai rausvi, balta oda, ji vilki griežtą pilką suknelę. Nusišypsau – atrodo, kaip Šerloko Holmso mylymoji. Ji irgi šypsosi – Meri atėjo iš Londono, kurio seniai nebėra. Pakylu nuo suoliuko ir einu pasitikti Mirandos, tvirtai žinodama, jog Londonas yra mano istorijos dalis.

Gyvename pasaulyje be istorijos, be savo asmeninės istorijos, kurią būtų galima papasakoti. Ir jeigu pradžia laikytume gimimą, o pabaiga – agoniją, turėtume tik išsidraikiusį klystkelių labirintą, nieko nesakantį apie gyvenimą. Gyvenimas nėra tiesi styga tarp gimimo ir mirties, jis yra it miestas, neaprėbiama geografija, kurioje egzistuoja tūkstančiai įmanomų būdų būti.

Pirmąkart išvydusi Londoną pro mašinos langus, nustebau suvokusi, koks jis gyvas. Jis buvo miestas – antžmogis, labirintas, iškilęs virš pasimetusių, vienišų ir suglumusių likimų. Tąsus, beformis, didesnis, nei gali aprėbti viena sąmonė – Londonas neturėjo ribų ar viedo, kiekvienam atvykusiam jis žadėjo naują pasaulį. Tylėdami įtikime į iliuziją, jog esame šito miesto ir savo valdovai, jog turime galią keistis ir pradėti iš naujo. Miestas lyg minkštas molis, laukiantis kūrėjo rankos prisilietimo. Jis dovanoja mums galimybę turėti daugybę lygiagrečių gyvenimų, ateiti iš rūko ir vėl dingti migloje; jis per didelis, jog kada nors pažintum visą, perpildytas tamsos ir purvo, niekada netaps namais, neatsibos. Lyg beprotiška meilužė su kuria išduodame mylimąją. Prieš akis iškyla Vilnius, tas tolimas kryžiaus kelias Pilies gatve, Literatų skersgatvių žemyn, pro Onos bažnyčią link vėsaus nusekusio upelio. Iki skausmo pažįstama kiekviena plytelė, kiekvienas posūkis, oro dvelksmas ir gatvės vardas. Metų Metus praleidau įsimindama kiekvieną detalę, jog galėčiau nešiotis ilgesio žemėlapį giliai purvinos sąmonės dugne.

Pavargau kentėti ir ilgėtis Ugnės. Pavargau sapnuoti dykumas ir nukryžiuotus kūnus. Atvykau čia sekdama triušį ir tuomet jį pamečiau.

Gabrielis yra nukarūnuoto karaliaus vardas ir pačioje jo pradžioje nebuvo nei žodžio, nei sakinio, ir jis kažkodėl niekad to nesigėdijo. Man patiko jo smakras, jo lėliškas veidas. Jis buvo skausmingai gražus, pailgo veido, įrėminto tamsiom plaukų bangom. Aplinkiniams kėlė geismą ir ilgesį, pats sau žadino susvetimėjimą. Gabrielis netikėjo, kad karas vyksta iš tiesų, jis apskritai manė, kad daug kas šiame pasaulyje yra iliuzija, pradedant pomidorais pomidorų sriuboje, baigiant mergaitės krauju ant priekinio stiklo socialinėj reklamoje prieš vairavimą išgėrus. Jis gyveno sukurdamas kiekvienai iliuzijai po istoriją, argumentuodavo charakterių egzistenciją, švelniai aplaižydavo ir paduodavo pasauliui.

Ieškojau Čefyro šypsenos ir Gabrielis priėjo tuo ritmu, kurį fiksavo mano akys. Buvo tamsus klampus vakaras, kai reik išgerti bent tris viskio, jog pajustum kaip srūva šiluma užšalusiomis venomis. Čefyro katino šypsena yra ventiliatorius, kaip saulė pakibęs virš mūsų galvų, šypsena sustingusi judėjime, įkalinta nykime.

Sušalusi užsukau į barą ant Oldstryto ir Hokstono gatvių kampo. Gabrielis švytėjo tamsoje, atrodė, lyg būtų pakilęs virš skausmo ir vienatvės. Jo eisena, laikysena kažkuo priminė ledinį Ugnės šaltį ir to užteko, kad atsakyčiau į šypseną. Sėdėjau ant žalio odinio fotelio ir raukiausi gerdama viskį, ir jis juokėsi žiūrėdamas į mane. Viskas būtų pasibaigę neišpildytu ilgesiu, bet jis prisiglaudė ir sušnabždėjo:
- Naktimis aš sapnuoju nuogą moters pilvą, prie kurio priglaudžiu lūpas ir godžiai ryju, o kai pasisotinu, tiesiog apverčiu kūną nugara į viršų, jog nesimatytų išvalgytos ertmės. Aplinkui viskas mėlyna ir sklinda nuodinga šviesa. Niekaip nerandu šviesos šaltinio. Manai aš greitai mirsiu? – jis ištarė viską taip lengvai, sklandžiai, įsivaizdavau mėlyną kambarį ir tą slogią šviesą, akimirkai nukratė šiurpas. Supratau, jog anoniminis dievas iš juodojo bokšto suteikė leidimą kilti, bet ne man ir su siaubu suvokiau, jog mano lemtis tėra lydėti žmones kelyje į tamsą.
- Ne. Kodėl tave domina šviesos šaltinis?
- Man patinka valdyti šviesą, tikriausiai profesinė liga. – Jis nusijuokė. Pajutau, kokia lengva ir skani galėtų būti egzistencija su juo. – Koks tavo vardas?
- Rugilė. – Esu nevaisinga Marija ir gimdau tik negyvus žodžius.
- Man pasigirdo, jog barmenas tave vadino Nadia.
- Tai buvau ne aš. – Nusukau akis į veidrodinę sieną ir žiūrėdama į mūsų atvaizdą nustebusi suvokiau, jog abu esame žmonės, kurių likimai nebepriklauso jiems patiems.

Jis iškvietė taksi, apgaubė mane vienu iš savo puikių vilnonių paltų (mėlynas ir šiltas, Gabrielis mokėjo valdyti spalvas) ir supratau, jog dabar jis yra mano namai. Važiuodama pro lietingas ir purvinas Londono gatves supratau, kad nuo dabar paveikslas išbaigtas – turiu demoną ir angelą, o to užtenka, kad niekados nebebūtum laimingas.

Gabrielio gyvenimas buvo skaidrus ir nesuteptas abejonės, kitaip tariant tai buvo simuliacija pranašesnė už patį gyvenimą, kuris dabar mėtėsi melsvam kambary kaip nebereikalingas lavonas. Jis sėdėjo šalia manęs, apkabinęs per pečius, o aš atlošusi galvą žiūrėjau į besikeičiantį miesto peizažą. Tylėjome.

Gabrielis užaugo Vilniuje, viename iš tų paslaptingų, visad vartais užtvertų ir vijokliais apaugusių kiemų Didžiojoje gatvėje. Ten, tarp dviejų cerkvių bokštų, gyveno netikintieji. Jo mama buvo vystanti balerina ir Gabrieliui keldavo skausmą jos kojos, aptraiškytos nuolat kraujuojančios kojos, kurios nelabai betiko vaikščioti, bet vis dar galėjo šokti. Kojos, kurios ilsėdavosi kaupdamos jėgas, kad galėtų dar vieną kartą skristi. Tie grublėti pirštai išmokė jį suvokti grožio prigimtį, nes žiūrėdamas į šokančią mamą jis susižavėjęs sekė kiekvieną judesį ir jautėsi nemirtingas, tačiau niekaip negalėjo pamiršti to melsvo dubens, kuriame ji grįžusi namo mirkys sustirusias pėdas. Vėliau ji nebešoko ir pasinėrė į nesibaigiančią arbatėlių, vakarienių ir pobūvių karuselę. Buvo graži ir geidžiama, moteris juodomis akimis ir karalienės laikysena. Ji vesdavosi Gabrielį, mažą šviesiaplaukį berniuką, už rankos Pilies gatve žemyn ir praeiviai atsisukdavo – Ispaniška primadona ir jaunasis infantas.

Vėliau jis žiauriai juokdavosi iš savo vaikystės nuotraukų, bet taip niekad ir nepaspruko nuo to angeliško berniuko. Gabrielis žinojo, kad yra gražus ir privilegijuotas, jo gyvenimas iš anksto yra pasmerktas pasisekimui ir nors niekad garsiai neištarė, bet nujaučiau, kad tose nuotraukose gyvena jo kaltės jausmas. Jis niekad sau nepripažino, kad gėdijasi pranašumo ir todėl labai giliai jame glūdėjo susinaikinimo mechanizmas, noras sutraiškyti gražų kiautą, rasti jėgų kentėti, pabėgti nuo motinos ir pradėti gyventi, o ne tik simuliuoti pasaką. Jau daug vėliau supratau, kad būtent todėl jis įsimylėjo mane. Jis galėjo mylėti tik tuos, kurie pajėgs jį sunaikinti.

Nekęsti motinos Gabrielis pradėjo būdamas maždaug dvylikos, tuomet, kai suprato, koks atstumtas ir nereikalingas buvo tėvas, kuris grįždavo tik vėlai vakare, šypsodamasis pasisveikindavo su svečiais ir lipdavo laiptais į savo palėpinį kabinetą, kuriame vėliau pradėjo ir miegoti. Jie atrodė laimingi, kerinčio grožio moteris ir klestintis režisierius, ir Lukas, geriausias Gabrielio draugas, buvo įsimylėjęs šitą šeimą. Dažnai važiuodavo kartu į vasarnamį Nidoje ir gėrėdavosi jais, kaip kad gerėjosi Stendalio ir Dostojevskio romanais. Tai buvo spindesys arbatos, geriamos tik iš gražių puodukų. Gabrielio motina vaidino Aną Kareniną, vaidino visą gyvenimą netgi sapnuodama, nes bijojo sudurti su neplautais indais ir dėmėmis, su skurdu ir su nuoboduliu. Ji pernelyg bijojo būti viena iš tų žmonių be istorijos ir būtent todėl pralaimėjo, nes išgyveno istoriją, kuri kartą jau buvo papasakota. O tai yra tas pats, kas negyventi.

Per pirmąsias Kalėdas kartu padovanojau Aną Kareniną, bet jis teįveikė pusę knygos. Neperskaitė ne todėl, kad pradėjo atpažinti savo motiną, su tuo jis galėjo susidoroti, jį užgrūdino niekad žodžiais neišsakyta neapykanta. Tai, ko negalėjo ištverti, buvo jo paties atvaizdas, nes būdamas protingas gebėdavo pažvelgti į save iš šalies ir atpažinti asmeninę istoriją, kaip nekęsdamas ir bėgdamas nuo motinos kartoja tą pačią švarią gyvenimo simuliaciją, kruopščiai panaikindamas vyno dėmes ant kilimo, gražiai rengdamasis ir tiek pat stipriai netikėdamas į meilę, kiek jo motina tikėjo. Visgi jie turėjo apytiksliai panašų skaičių meilužių, tik jeigu Gabrielio tėvą tai skaudino, manęs nė truputėlio nejaudino. Istorijos kartojasi, bet niekad identiškai, todėl Gabrielio motina (Izabelė, jos vardas buvo Izabelė, gal būtent tai ir nulėmė tokį šunišką likimą) taip niekad ir nesužinojo savo vyro paslapčių, o aš sugebėjau išmokyti Gabrielį, ką reiškia pralaimėti.

Mūsų gyvenimas kartu buvo mitologija, Comercial Road sagos ištrauka apie pakraštį ir ribas, pasaulį, kuriame egzistavo visi, netelpantys kitur. Sėdėdama ant stogo žiūrėdavau, kaip Gabrielis grįžta namo ir jo rudas kupranugario vilnos paltas įsimaišo tarp žydrai juodų pašminų, hidžabų, tarp klykaujančių pončo ir tylinčio purvo. Rytų Londone galėjai rasti visko: prasigėrusių guru, švelnaus veido liūdnų akių narkomanų, pranašų ir bepročių, benamių ir madingų paukščių. Jie visi susimaišę judėdavo pagrindinėmis gatvėmis ir dažnai galvodavau kaip netoli yra žmogiškoji komedija nuo žmogiškosios tragedijos. Tylėjau kiekvieną dieną susidurdama su rytų Londono neišpildytais gyvenimais, su kasdieniu skurdu, nuobodžiais vakarais bare ant kampo, užsimerkdavau eidama pro juodai įsisupusias moteris ir dešimtis vaikų, dvelkiančių klijais. Užsimerkdavau, nors jie ir buvo mano broliai atstumtyje, tos pačios istorijos neišbaigti akordai.

Comercial Road 86 gyvenome trise: aš, jis ir Lukas. Ir iki grįžtant Ugnei egzistavome tobulam, švelniam ir saldžiam rūke, laimingi tiek, kiek tegali būti laimingi idiotai baltose palatose vaizduotėje piešdami laukus, pievas, ištisus miestus. Idiotai, kurie tiki, kad pasaulis yra rausva kreivė diagramoje, kuri kyla, nuolat kyla, kol simfonija nusidažo purpuru – kiekvienas iš mūsų gyvenimo gale nusipelno bent trupučio oraus purvino raudonio.

Comercial Road 86, aštuntas aukštas ir milžiniška stogo terasa. Mes kilome mažu grotuotu liftu ir sustojome pačiame viršuje – tik įžengusi supratau, kad čia gyvena angelai, nukarūnuoti karaliai ir pasiklydusios karalaitės. Slenkstis buvo riba tarp sapno ir tikrovės, tik atvirkščiai – čia gyveni miegodamas, steriliam ir erdviam, nesuteptam sapne.

Buvau pavargusi ir Gabrielis paglostė mano plaukus, tada švelniai, lyg būčiau porcelianinė, nuvilko suknelę žemyn ir užkėlė ant baro. Jutau šaltį, sklindantį nuo granitinio paviršiaus ir karštus Gabrielio pirštus, kurie lėtai skverbėsi į mane. Aplink buvo tamsu ir pastebėjau, jog už lango jau brėkšta nauja pilka diena. Buvo beprotiškai gera girdėti tyloje garsėjantį jo kvėpavimą, pamiršau laiko tėkmę, pamiršau savo vardą, pamiršau save ir todėl nustebusi sudejavau, kai jis pagaliau pirmąkart į mane įsiskverbė. Tuomet staiga užplūdo liūdesys, prisiglaudžiau ir švelniai pabučiavau jo ausį. Nieko nejaučiau ir tik žiūrėjau pro langą į auštančią dieną. Atsigulėme ant kilimo, atlošiau galvą, aplink pasklido plaukai. Buvo taip liūdna ir graudu, jaučiau, jog kad ir kaip stengtųsi, jis niekada nesugebės į mane prasismelkti.

Kai ima aušti, sapnuoju šnabždesį lyg sienos, vartai ir gatvių asfaltas norėtų man kažką pasakyti. Pabundu lyjant lietui ir jaučiu, jog kažkur už Atlanto ji žiūri į lietų valgydama priešpiečius.

Gabrielis mane dievino nuo pat pirmos akimirkos, nuo to pirmo atspindžio rytų Londono naktyje, jis manyje rado kažką, ko nepažinojau pati.

Tai nebuvo meilė, greičiau kažkas kita, tuomet dar nežinojau kas. Jis malšino skausmą, o aš jį žadinau. Norėdamas mane perprasti Gabrielis įžengė į tamsų labirintą.
.
Susimąsčiau, jog turbūt mus visus tris jungęs ilgesys kilo iš tos tamsios lietingos žemės, kuri pagimdė tiek daug neaprėpiamos pilkumos. Buvome svetimi visur, kur ėjome. Vienintelis Gabrielis to nepripažino, užvaldęs tamsias Londono gatves, apžavėjęs pasaulį savo sėkme ir gindamasis kamera lyg automatu, jis jautėsi saugus. Retai kalbėdavome apie Lietuvą, nepirkdavome lietuviškos duonos, nesiigėdavome mamos kotletukų. Nešiojomės savo kilmę kaip paslaptį, mums tai nebuvo nacionalinė tapatybė ar geografija, greičiau liūdesio ženklas ant kaktos lyg nematomas totemas. Kartais atrodė, jog priklausome slaptai masonų ložei, kurios kiekvienas narys turi savyje įtaisytą savinaikos mechanizmą.

Gabrielis netikėjo, jog gali būti ištremtas iš Rojaus. Keista, jog niekas niekad neįsiskaito į Liuciferio istoriją, kuri buvo gražiausias iš angelų, ištremtas už puikybę. Skaitydama Dantę galvojau, koks žiaurus mūsų pasaulio dievas, sukūręs tuos devynis ratus, sukūręs Brikstoną, Šordičą, Dalstoną, Kovent Gardeną, Kilburną, Kemdeną, Soho, Oksford strytą ir Lester skverą. Man rodos būtent Lester skvere ir tūnojo Liuciferis, pasisislėpęs kur nors tarp pusnuogių paauglių, pop muzikos, religinių fanatikų, sutenerių ir pavargusių barmenų. Tas skveras buvo lyg pragaro širdis ir kiekvienąkart ten būnant man užšąldavo širdis, o Gabrielis šypsodavosi skleisdamas aplink save auksinį blizgesį. Suvaidinta laimė buvo jo karalystė.

Vakarais sėdėdavome su gabrieliu, kartais prisijungdavo ir Lukas, ir valandų valandas kalbėjome apie vaikystę, neturėjome nieko bendro, mano dulkėta prietemos karalystė su jų šviesiomis mansardomis. Žaidėm skirtingus žaidimus, bučiavom kitokias mergaites, kitokius berniukus. Visgi bijojom tų pačių dalykų, mus dažnai palikdavo vienus ir mokė šypsotis užsigavus kelią.
Meluoji, Rugile. Niekas tavęs neišmokė šypsotis. Ir todėl visada truputį niekinai kitus. Šnekėdavai pakėlusi smakrą lyg nuolat justum pavojų ir kartu pranašumą, turėjai meluoti apie savo vaikystę, nes ten trūko dėstymo, istorijos, struktūros, tai buvo negraži, purvina ir netinkama vaikystė.
Sėkmingi žmonės turi būti nesuprasti, o ne nemylimi. Tėvai niekados neprievartavo manęs, neribojo, nedraudė naikinti savęs, nevaržė, manau netgi suprato, ir todėl negaliu paaiškinti kodėl aš kartais taip stipriai jų nekenčiu.
Jie viską darė iš tėviškos pareigos, todėl, kad reikia mylėti savo vaikus. Tu negali atleisti, jog jie nebuvo laimingi, nebuvo nelaimingi – tiesiog vidutiniški žmonės, neišnaudoję savo progos gyventi.

Buvau iš tų, kurie myli savo tėvus ir niekad to nepripažįsta, o Lukas buvo iš tų žmonių, kurie myli savo mamą ir mato ją tik per Kūčias. Senstančios mamos esti nuobodžios, sunku leisti laiką su žmogumi, kurio pasaulis jau gęsta ir nors tai buvo tiesa, jis niekad nebūtų išdrįsęs padaryti tokią logišką išvadą. Lukui buvo būtina išsaugoti moralinę persvarą ir likti teisiųjų barikadoje, todėl dažnai tekdavo meluoti sau dangstant savo paties pasaulėžiūrą. Jis truputį niekino mane ir kartais net Gabrielį už tai, kad neslėpdavome ir nesigėdijome savo vidinės nešvaros. Mama jį tinkamai išmokė džiaugtis gyvenimu ir nepastebėti to, kas nemalonu, ji, aišku, niekuomet nesitikėjo, kad taps vienu iš tų nebedžiuginančių, nemalonių dalykų – visgi jis ją mylėjo, bet taip, kaip mylimas sunešiotas megztinis vis dar užimantis vietą spintos lentynoje.

Lukas tikėjo, kad galima būti laimingu ir skaitė tik tas knygas su gražia pabaiga, kurios patvirtindavo jo teoriją. Jis nebuvo suinteresuotas sužinoti ką nors naujo, Lukui nepatiko, kai kas nors kėsindavosi į jo pasaulio ribas, galėjo ištverti neplautą lėkštę, bet negalėjo pakęsti paribio žmonių: nėščių paauglių, buvusių kalinių, psichiškai neįgalių ar tiesiog benamių. Jam kėlė siaubą žmonės anapus ribos, jų prisilietimas galėjo sutepti jo sėkmės aurą. Nors ir mėgo mane, jį glumino mano neapibrėžta padėtis, mano užsispyręs atkaklumas nekęsti visko, kas jam šventa.

Lukas tikėjo į Meną iš didžiosios M, todėl jo nuotraukos ne fiksavo realybę, o buvo tikresnis, geresnis ir tobulesnis tikrovės variantas. Fotografija pati ir buvo tikrovė, tai nepaneigiamas faktas šituose namuose ir šitame mieste, kur kopija tapo pranašesne už savo pirmtaką, kaip kad mūsų paltas yra pranašesnis už mus. Apibūdindamas žmones svarstydavo, kiek labai jie yra ‚prie meno‘, Lukas buvo apsėstas kurėjo mito ir troško nemirtingumo, šlovės, troško savo vietos šio pasaulio tėkmėje ir todėl vengė visų tegyvenčių, kad mirtų, o tokie, jo žodžiais, buvo visi nepajėgiantys kurti.

Keista, bet atmesdamas vidutinybes būtent tokia dvasingumo atmaina užsikrėtė ir pats. Lukas pradėjo manyti, kad šiukšlių rūšiavimas išgelbės pasaulį; kad dešimt svarų labdaros sunaikins skurdą; kad benamiai yra tie, kurie buvo blogi vaikai, neklausė mamos ir neruošė namų darbų; kad Vakarų civilizacija yra vienintelis galimas kultūros modelis; ir visomis kitomis didžiosiomis tiesomis, kuriomis turėjo tikėti pavyzdingas pilietis. Gyvendama su Luku padariau išvadas, jog dauguma žmonių nelabai sugeba atskirti tiesą nuo melo arba nuolatos sau meluoja. Kasdienybė sunarplioja saugų voratinklį, kuriame susisupame į kokoną ir pakimbame virš bedugnės. Rutina yra sudaryta iš ketvirtadienio vakaro pietų, fotosesijų savaitės, trumpų draugystės žinučių internete, naujos gražios mergaitės, batų, nemiegotų naktų – galiausiai nebelieka laiko gyventi.

TOBULA BLYŠKI MĖNESIENA

Prisimenu tik šokančias karves, daug šokančių karvių ir pievą, iš kurios neįmanoma išbėgti: ragai, šieno, skiautės, žalia žolė, žaginiai, tvora.

-Viskas tiek pamenate?

-Šūdas-reikia vienąkart išmokti skirt realybę nuo sapnų. Nors man jau nusišikt.

*

išsijungė virdulys pasidaręs arbatos nešinas karštu puodeliu grįžinėjau prie televizoriaus

o Algi(!) skambutis suskambėjo ir atidarydamas duris vos neišliejau verdančio turinio ant slenksčio  būtų bjauru prilipti prie jo su vilnonėmis kojinėmis einant pasiimti laiškų

užeisi(?) turiu ką patraukt ir telikas eina nagi

tu dar dirbi(?)

ne jau mečiau padėjau ant banko juk Vilija pati sakė kad reikia pradėti džiaugtis gyvenimu ir kad gana malt šūdą su popieriais ir pin kodais

planų turi(?)

galiu daryti bet ką kas nesusiję su lindimu į subinę ir valdiškų lavonbačių bučiavimu gal pradėsiu augint kukurūzus Mexikoj kol užderės galėsiu keliaut ir dulkint latino kekšes kaip išprotėjęs

*

Algis dirbo bankininku Kęstučio gatvėje už kampo išrašinėjo sąskaitas priiminėjo pasiūlymus suteikinėjo paskolas ir taip prastūmė dešimt metų namie jo laukė sūnus kurio motina išdūmė į Londoną paskui pasiturintį arabą kuris haremo neturėjo bet išlaikė viešnamy nuošalioje gatvėje tačiau įdomu tai jog Algio beveik neveikė žmonos dingimas jis net pamiršo apie tai gyvenimą užvertė popieriai ir jis pavirto robotu kol vieną gražią dieną sutiko Viliją moterį kuri transformavo jį į  modernųjį Sizifą o vėliau suteikusi minčių apie dvasinę laisvę į smegenis įdiėgė naują tikslą kuris privedė prie popierizmo atsikratymo

šis 34 metų vyras dabar tapo filosofišku laisvamaniu šikniumi tačiau jo nepriklausomybę ribojo vos šešerius metus turintis ir mažai ką tesuvokiantis pamestinukas vardu Jokūbas

kadangi Algis buvo gero sudėjimo ir dar nuo įtampos nepražilusiais plaukais jis vis dar traukė merginas ir pats norėjo būti geidžiamas

mėlynos akys juk niekam netrugdė

*

[...]

rytas perone Antanas Garšva eina į viešbutį joks rytas perone pas mane nakvojo Algis nes nesugebėjo parsigauti namo o Jokūbas tikriausiai vėl visą naktį džiūvo prie kineskopo gerai kad jo seksualinė orientacija galutinai nesusiformavusi tad porno jo dar nedomina tačiau dvd su animaciniais filmais namie buvo užtektinai tėvas jų buvo partempęs visą krūvą taigi laikas buvo leidžiamas nenuobodžiaujant gaila šaldytuve nebuvo sveiko maisto tik pusfabrikačiai tėvo red bull‘is ir kitoks mėšlas tad vaikis tikėtina maitinosi amerikietiškai o atleisk Mc‘Donald‘e kad įžeidžiau tavo išdulkintą klouną

Algis atsikėlė pirmas nors prisisiurbė daugiausiai matyt darboholiko instinktas anksti lipt iš lovos jame visdar puikuojasi padarė pusryčius ir triesdamas nubėgo išvietėn

kiaušinienė skani šūdžiau sušukau aš dažydamas duonos rieke paskutinius padažo likučius ir maišydamas cukrų arbatos puodelyje baik šikt ir ateik užkąst tavo kiaušiniai sušals nusijuokiau

pusė devynių Algis pasisotinęs išlėkė prižadėjęs grįžti vakare mat dabar jam reikia aplankyti Jokūbą tada išsivalius dantis bei nusimaudžius susisiekti su Vilija ir dumti į viežbutį klystu į motelį užmiestyje juk Algis gyvena tik iš pašalpos kur jo laukė nesibaigiančių malonumų sodas

-Viskas?

*

Vilija buvo juodaplaukė moteris kurios vyras žuvo autokatastrofoje ji visada depiliavo kojas prižiūrėjo odą naudojo apsauginius kremus turėjo mėlynas akis o krūtys buvo gan didelės ir žinant kad jai 28 metai stangrios gaktos srityje neturėjo nei plaukelio tačiau kartais paįvairinimui pasilikdavo mažą juostelę taip man pasakojo Algis aš jos nedulkinau vaikų ji neturėjo nes vyras žuvo prieš pat suplanuotą meilės naktį kada turėjo susijungti spermis ir kiaušaląstė po galais juk galėjo būti ir geriau tačiau Vilija ėmė tai užmiršti nes dėmesio gaudavo pakankamai kūnas darė savo taip ji susipažino su Algiu kuris pavaišino ją martiniu viename bankininkėlių bare o po to pasisiūlė parvežti namo bet užtruko ant galinės sėdynės tada Algis ir pajuto švelnią Vilijos putytės odą vadindamas ją katyte angliškas žodis pussy čia tinka labiau drėgna ten pasakodavo jis o ir jodinėja mergytė neblogai tik nežinia kuris arklys buvau bet vis gi Vilija savigarbos turėjo nes buvo išsilavinusi priminė aristokratišką damą tokią kokią mylėjo Liudas Vasaris ji nebuvo kekšė gal įvykių seką lėmė tik jos praeitis kas žino tiesa apie išsilavinimą Vilija nebuvo medicinos sesuo čia būtų kaip iš porno filmo ji buvo lietuvių kalbos specialistė baigusi lietuvių filologijos kalbotyros studijas protinga būtybė sakyčiau grožis prisotintas intelekto

tą vakarą Algis gavo šios pašėlusiai sexualios moters telefono numerį pati jam jį įbruko įkišo po galais įstūmė giliai giliai giliai į kelnių kišenę ir nuo tada galime laikyti tai startu

Algis vis dėlto vėliau Viliją namo parvežė ji gyveno pačiame miesto centre naujai statytame ryškiai geltoname daugiabutyje dviejų kambarių bute tačiau kaip minėjau jie čia nesidulkindavo čia tik kalbėdavosi vienas kitam diegdavo naudingą informaciją dalindavosi patirtimi kurios šiuo atveju daugiau turėjo Vilija juk ji sakiau išmokė Algį pažiūrėti gyvenimo gerojon girdyklon kur vanduo iš giliau ir skaidriau ir jokio sukrušto chloro blemba juk aš tave myliu dainavo M.M. juk žinote

-Ar tai viskas? Jūsų kalba buvo rišlesnė, prašau toliau kalbėti aiškiau.

*

[...]

visi išskyrus Jokūbą išėjome pas Denį jis liko namie ir žiūrėjo TV taip pat jį turbūt užkniso mūsų šlaistymasis be vietos nes vaikas norėjo daugiau laiko praleisti su tėvu kaip kažkada žvejyboje Jokūbas išties buvo nuskriaustas vaikis bet reikia tikėti jog viskas dar tik prieš akis

ta vakarą pas Denį buvo kaip niekad pilną žmonių įvairaus amžiaus ir išvaizdos vyrai meksikiečiai britai ir prancūzai taip pat ir atsipalaidavusios moterys su raudonomis arba violetinės spalvos vakarinėmis suknelėmis ar trumpais sijonais su tinklinėmis pėdkelnėmis ir palaidinėmis su didele iškirpte kuri kaip privalu turėjo išryškinti apgamėlius ant krūtinės ir jos pilnumą

muzikinė dėžė buvo išjungta nes tą vakarą gyvai grojo kažkoks man nežinomas juodaodis bliuzmenas su savo lūpine armonikėle jis turėjo jų keletą

iš jo lūpų išgirdau keletą seno delta bliuzo veterano Robert‘o Johnson‘o dainų tokių kaip Hellhound on My Trail ir Cross Road Blues bei When You‘ve got a Good Friend

pastaroji įsiminė labiausiai ir palankiai nuteikė dėl to aš visą laiką laiką sėdėjau lyg susileidęs dozę ir užmiršęs laiką

Algis tuo tarpu sėdėjo už baro ir šnekučiavosi su Deniu kuris jau buvo pastatęs jam antrą viskio Algis dairėsi į merginas tačiau prisimindamas jog atėjo čia su Vilija nurimdavo jam nesinorėjo paleistuvauti su kitomis kad ir kaip palaidai gundančiai jos atrodė

Vilija tuo tarpu šoko su aukštu kostiumuotu vyriškiu pagal lėtą delta bliuzo melodiją ji vilkėjo juodą iki blauzdų krentančią suknelę kuri begalo gundė vyriškius sėdinčius už kortų stalų prie blyškios elektros lemputės šviesos o juk tai retas atvejis kada vyrų azartinius potraukius nustelbia ir kvapą užima moters žavesys

Vilijos puikios lieknos kojos ir grakšti figura atrodė kaip gyva šizofreninė dailininko fantazija nubudusi ir išlipusi iš paveikslo rėmų ypatingai kai jos rankoje atsidurdavo taurė martinio slystanti ilgais plonais pirštais

vyriškis padėkojo Vilijai už šokį ir ši pasidomėjusi kodėl aš toks ramus prisėdo prie Algio ir apkabino jį dviem rankomis per liemenį Algis užsakė jai dar martinio ir vieną viskio sau

jis jau buvo gerokai apšilęs

tuo tarpu aš sėdėdamas su buteliu alaus ir lengvai jį gurkšnodamas pastebėjau jog bliuzmenas išsitraukė gitarą

po to kai jis pagrojo dar kelias dainas aš panorau prisiminti senus laikus ir perbraukti per stygas

jau taip ilgai nebuvau to daręs

priėjau prie scenos ir pasikalbėjau jis sutiko ir skyrė laiką porai dainų teigdamas kad jau reikia padaryti pertraukėlę viskiui pasakiau jog man užteks ir vienos dainos tada bliuzmenas patapšnojo man per petį ir pasakė

sėskis sūnau

į mane įsistebeilijo prie baro ir už už stalų sėdinčios akys pradėjau jaudintis paėmiau gitarą ir jaučiau kaip šlapios rankos sunkiai beslysta grifu taip pat pajutau jog nelabai kas tepasikeitė nuo tų laikų kai dar grojau kai turėjau grupę ar solavau kur nors uždaruose vakaruose kol vieną dieną pamačiau jog jau nebesugebu išlipti iš pagiriomis atsiduodančio liūno nuo tada mano gitara ėmė stipriai kaupti dulkes gulėdama spintoje o kai susiruošėme skristi į New York‘ą aš ją pardaviau nes lėktuve ji būtų pavirtusi į australišką bumerangą dėl vyraujančios temperatūros kaitos ir slėgio dėsnių kurie kenkia medžiui

tiesa sakant vienintelis skirtingas dalykas susijęs su mano fiziniu pasirengimu grojimui buvo mazoliai be kurių spausti akordus ar soluoti yra žymiai sunkiau

padvejojęs prisiminiau grupę The Killers ir nusprendžiau sugroti dainą pavadinimu Smile Like You Mean It

po pirmųjų akordų baro atmosfera pakito pasidarė labai tylu ir nesigirdėjo net garso kai išgertas tekilos stikliukas trenkiamas į stalą nesigirdėjo nei citrinos žindimo

pradėjau dainuoti jaučiau jog balsas truputį virpa ir gerklėje kaupiasi gumulas

nuleidau akis

padainavęs antrajį posmą supratau kad man drėksta akys ir dainuoti daros vis sunkiau tad sustojau padėjau gitarą ant stovo ir nulipęs nuo scenos pasakiau bliuzmenui jog dainuoti negaliu nes jaučiuosi prastai

salėje vis dar vyravo tyla tačiau vos tik bliuzmenas paspaudė man ranką visi ėmė ploti kai kurie net atsistojo ir linktelėjo galva mačiau kaip viena mergina trumpais banguotais juodais plaukais atsirėmusi į sieną ir pasukusi galvą stebi mane pamažu išpūsdama cigaretės dūmus

pasakiau Vilijai ir Algiui jog geriau eisiu namo jie nemėgino manęs sulaikyti nes matė jog mano būsena nėra pati tinkamiausia grandioziniam vakarėliui tad atsisveikinęs ir pasiėmęs buto raktus priėjau prie mane stebėjusios merginos

*

[...]

kodėl tu viena (?) ar viskas gerai (?) paklausiau merginos

taip ačiū man viskas gerai be to graži daina

ačiū bet juk neužbaigiau kažkas many neleido to padaryti pasijutau nekaip

įdomu gal nori pasivaikščioti (?) aš kaip tik ruošiuos eiti namo pasiūlė ji

galime sutikau

tai kaip tu čia atsidūrei (?) paklausė ji

ilga istorija tikrai labai labai ilga tai tiesiog naujas žingsnis gyvenime laukiau pasikeitimų visada laukiau norėjau atsiriboti nuo pasaaulio banalumo ištrūkti iš kvailo sekundėmis suderinto mechanizmo nenorėjau būti dantratis dideliame mašinos aparate mečiau studijas nes nenorėjau mokytis vien tam kad baigęs mokslus sužinočiau kiek galima iš to uždirbti man patinka pačiam viską patirti noriu būti laisvas tačiau aplinka be galo slegia ir įstatymų bei įvairių apribojimų kupina santvarka neleidžia šios laisvės patirti ji baugina ir kietina žmonių širdis pasikeitė ir pati savoka žmogus o tai išties absurdiška dėl to aš pradėjau gerti žinojau jog per vėlu kažką keisti žmonių širdyse nes durys į jas jau seniai užsitrenkė dėl šios priežasties taip pat mečiau grojimą tačiau dabar suvokiu jog žlungu pats lyg stovintis prieš bedugnę todėl dabar noriu iš viso to išlipti noriu įsiklausyti į save noriu patirti dvasios pakylėjimą tiesiog noriu vėl pradėti džiaugtis gyvenimu noriu išryškinti jau taip sutirštintas spalvas

gaila – tai buvo vienintelis jos ištartas žodis ji sustojo paėmė mano ranką o kita paglostė mano dešinį skuostą jutau jos nuoširdų švelnų prisilietimą tamsoje jos juodi plaukai maža nosytė ir melynos akys kurios pasimatydavo kai tik prieidavome žibintą atrodė pasakiškai lyg ji būtų deivė nusileidusi iš dangaus išgelbėti manęs

mes ėjome toliau buvo kaip niekad tylu tik retkarčiais tolumoje pastebėdavai geltoną taxi ženklą pravažiuojantį skersai kelią

nuostabi naktis pasakė ji tu tik pažiūrėk pro šią betono ir amžino rūko skylę šianakt prasiskverbė žvaigždžių šviesa ar matai štai tą tolumoje (?) ji šviečia ryškiausiai ji reiškia tikslą

apkabinau ją ir stipriai priglaudžiau prie savęs

ji gaiviai kvepėjo

#iš prisiminimų

gili depresija + meilės jausmas tūnantis mano širdyje begalo keistai veikiantis visą kūną ir priverčiantis jį drebėti

nebežinau ar tai įmanoma nusakyti žodžiais sunku būtų surasti sinonimų kurie sugebėtų tai paaiškinti

prisiminimų lavina tekanti kadrais atskirais vaizdiniais ir išstumianti iš galvos bet kokią su tuo nesusijusią mintį

taip aš ją myliu tikrai myliu

norėčiau jog tai niekada nesibaigtų noriu padaryti ją laimingą tačiau kenčiu nes ji ne čia ji kažkur ji turbūt eina gatve ir mąsto apie lyriką ji turbūt mato daug veidų ir savo nurimusiomis akimis stebi pasaulį galbūt ji jaučia tą patį galbūt ji šala autobuso stotelėje nakty ir nieko nesuprantantis vėjas plaiksto jos švelnius plaukus kuriuos galėčiau paliesti ir pabučiuoti galbūt ji galvoja apie mane

Aistė visada buvo ir yra tobula mergina kuri savo vaikišku juoku ir paslaptimi žavi kiekvieną akimirką

Aistė nuspalvina pasaulį ryškiomis spalvomis padaro jį matomą ji piešia kelią kurio niekada neperbėgs juoda katė kuriuo eidamas nepasiklysi ir nesudvejosi pamatęs vingį nors jis ir bus medžių tankmėje

tai paslaptis moters esybė kerinti savo mistika savo paprastumu verčianti sustoti pro šalį skriejančiame laike ir pamiršti jo nuovoką tai džiaugsmo ašara kurioje telpa visas nakties dangus su sidabru tviskančiomis žvaigždėmis ir auksine mėnesiena kurią supa švelnūs pūkiniai debesys vasarą ji lyg saturno žiedas tačiau kartu ir plutonis kuris dabar yra labai toli pačios saulės sistemos gale

bet nereikia pamiršti tobulėjimo nes tolimos ervės darosi pasiekiamos ir neužčiuopti atradimai leidžia pajusti nenusakomo prisilietimo jausmą

ji netiki Dievu tačiau aš Dievinu jos lūpų kampučius jos apgamėlį ant kaklo ir dideles mėlynas akis kurios spinduliuoja grožį iš neišsenkančio šaltinio tekančio kur nors Tibeto kalnų giraitėje kurio vandeniu maitinasi gražiausi pasaulio augalai ir violetinės gėlės

aš myliu Aistę

kaskart lange matau jos akis ir bučinio pasilikusio ant nuo švelnaus atodūsio rasoto stiklo žymes

ji mano mintys ji manyje mano nesibaigiantis sapnas realybe šviečiančioje naktyje

ji jausmų tobulumu persmelktas eilėraštis užrašytas mano nevykusių eilėraščių sąsiuvinio paskutiniame lape

pats tobuliausias nustelbiantis visus kitus

*

[...]

ryte ilgai žiūrėjau į rūkstantį New York atrodė jog jis pamažu smilgsta ir sudegs kaip smilkalų lazdelė

stebėjau moterį gatvėje ji vienui viena stovėjo ir akimis stebėjo dangų ji buvo lyg jausmus turintis išjungtas robotas kuris nori ištrūkti kuris mato savo žvaigždę savo energijos kamuolį kažkur kitur tik ne čia

ji dėvėjo žalią apsiaustą ir juodas pirštines ant jos kojų buvo tamsiai geltoni batai smėlio spalvos plaukai krito ant akių ir pečių plaikstydamiesi dėl gatvėse besivalkiojančio vėjo

kažkodėl atrodo jog pradėjau ją idealizuoti

kadangi nemačiau jos veido galėjau įsivaizduoti kad ten stovi mano mylimoji ir melsdamasi laukia manęs arba kad tai savižudė kuri žiūrėdama į dangų mąsto apie Bruklino tiltą ir šuolio nuo jo būdus

kulverstis tiesus šuolis laisvas kritimas ne ne ne mano mylimosios veidas jai tiktų labiau

jei tik ji būtų čia jei tai būtų ji tikriausiai atsidaręs langą nuskriečiau prie jos nejausdamas nei baimės nei aplinkinio tvaiko

bet milijonas procentų už tai kad ten ne ji

ji pradėjo slinkti gatve ėjo nuleidusi galvą ir šalikas kurį pamiršau paminėti pleveno lyg nepriklausomybės vėliava

vis toliau ir toliau

siluetas

taškelis

tuštuma

mano mylimoji dingo dingo visiems laikams dingo rūke dingo ten iš kur atėjau dingo ir čia dingo visur ir nebeatsiras niekur po velnių niekur ak kad galėčiau sugrįšti į ta nelemtą vakarą ir pasakyti aš tave myliu būk su manimi žinau tu būsi laiminga juk ir tu tai žinai žinom abu

tada viskas būtų kitaip gal tada tikėčiau kuo nors pavyzdžiui Dievu

truputį keista nes jos veidas yra lyg prakeiktas ir tūno mano smegenyse su didele vinimi ir raižo visus smegenų vingių griovelius smeigdamas ją giliau ten kur yra jausmų sritis

bet aš ją myliu ir myliu vinį taip pat

*

[...]

Vilija įsėda į taxi ir nurodo vairuotojui kur važiuoti ant geltono automobilio stogo užsižiebia geltona šviesa automobilis pajuda iš vietos

vaizdas tarytum per video grotuvą sulėtinas priartintas atitolintas iš perspektyvos pro langą plaukia gatvės saulė tuoj virs raudona žmonės lėtas siūbavimas perėja sustojimas pėstieji jie visi kažkur eina kažkur skuba turi kažkokį nesuvokiamą tikslą vargu ar patys mėgina jį suvokti tiesiog juda į priekį taxi važiuoja važiuoja lėtai nereikia niekur skubėti čia yra miestas galima važiuoti ne daugiau nei penkiasdešimt km/h išskyrus leistinas vietas kur greitis padidintas

namų stogai blizgantys namų stogai ir blizgantys langai turėklai ir langų rėmai ir laiptai ir durys ir iškabos ir vitrinos ir įmūryti medžiai visdar žaliuojantys miesto romantika

viskas slenka viskas slenka žiūrint pro taxi langą tarytum gyventum visų gyvenimą tarytum būtum didysis tvarkytojas ir stebėtum savo kūrybines pasekmes

viskas yra galvoje viskas dabar Vilijos galvoje tačiau kažin ar ji užfiksuos šias giliame susimąstyme atsiradusias mintis ar jos išsiblaškys vairuotojui pasakius atvažiavome

kas žino dabar tereikia plaukti plaukti ne ne pasroviui

galinis stiklas pro jį žiūrint matosi iš paskos važiuojantis kitas taxi taip pat geltonas taip pat su keleiviu gale taip pat plaukiančiu ir matančiu viską tačiau ar jis plaukia pasroviui ar prieš srovę daug nesuvokiamų dalykų pasaulyje daug skirtumų daug panašumų nors Budha, Kristus, Mahometas ir kiti draugai teigė jog visi lygūs tačiau lygybė išnyko

ar Dievas mirė (?)

*

[...]

prieš mano akis atsivėrė mano pirmojo bučinio ir šilto apkabinimo vaizdas pirma meilės naktis pirmas abipusiškas ryšys pirma svajonė susijusi su ateitimi pirmieji bendri planai laukimas naktyje vidurnakčio gatvėje ir galiausiai žlugusios viltys

nuleidau akis

baigta pasakė mergina tačiau aš nepatikėjau nes pasirodė jog stovėjau čia tik geras penkiolika minučių

visas kambarys buvo pritvinkęs dažų kvapo aš priėjau prie molberto ir pamačiau užbaigtą darbą mane sukaustė negalėjau pajudėti iš vietos ji tylėjo paveiksle buvo pavaizduota viskas aš žvaigždės ir ranka ant stiklo viskas perteikė tikrąją mano būseną suliejo praeitį ir dabartį džiaugsmą svajonę ir liūdesį į vieną vietą kuri buvo čia

jaučiau kaip darosi sunku ir iš akies viena paskui kitą palaipsniui nubėga ašaros jaučiau kaip sunkėja kvėpavimas ir gerklėje kaupiasi toks pats gumulas kaip ir grojant pas Denį

mergina nusivalė rankas į baltą skudurėlį ir priėjusi apkabino mane ir perbraukusi ranka per plaukus pasakė ei

tada aš pažvelgiau į ją nesuprasdamas ar ji tikrai egzistuoja ilgai stovėjau ir žiūrėjau tiesiai į jos mėlynas akis kurios atrodė lyg būtų sukaupusios savyje visus gyvenimus ir tiesas jos blizgėjo tačiau ne taip kaip blizga girto ar apsinešusio žmogaus akys jos blizgėjo džiaugsmu ir nuovoka pasitikėjimu ir savigarba grožiu ir užuojauta

laikydama savo ranką man ant kaklo ji pasistiebė ir pabučiavo mane į lūpas tai buvo ilgas dviejų pasaulių susjungimas neįtikima išpažintis kuri savo tyrumu priverstų pašaukimu sudvejoti aukščiausio luomo dvasininką

tai buvo skaidriausias lašas iš deimantinio šaltinio

*

ne turbūt ne arba jis tiesiog pasitraukė palikdamas tik paskutinius gerus palikuonis kurie išmirs

ir liks tik blogis (?)

viso to nereikia išsiaiškinti visa tai šiandien mažai turi reikšmės o gal ir visai neturi

yra dar tebetikinčių barzdotais dėdėmis ir mėlynomis mergelėmis tačiau tai dinozaurų karta kuri miršta

ir nebus nei tvano nei Nojaus nei poruojamų gyvulių išdžius visos upės neliks vandens nebus iš kur jo paimti nebus kuo laiminti nebus kuo krikštyti